Ralis “Arlamow” – kažkas visiškai naujo ir nematyto

Nemeluosiu sakydamas, jog grįžti atgal į Lietuvą, man buvo tarsi persikelti atgal, į kitą pasaulį. Ir tam yra objektyvių priežasčių. Visų pirma, dvi savaites būdamas Lenkijoje, visiškai praradau laiko, o ypač, datos nuovoką. Kuri mėnesio diena, tikrai negalėčiau pasakyti, o ir valandas visuomet skaičiuoja šturmanas. Aš žinau, ką reikia veikti po 15 min, ar valandos,bet ką tiksliai rodo laikrodis – nebeįdomu. Antra, visas dienas Lenkjoj mintimis gyvenau ralio automobilyje, labai susikaupęs ties tuo ką darau, kasdieninius rūpesčius nustumdamas į antrą planą. Ir galiausiai, paskutinė ralio savaitė labai priminė neryškų sapną, nes visą laiką teko gyventi rūke. Tam, kad susidarytumėte aiškesnį vaizdą, turiu papasakoti, kaip mes keliavome į “Arlamow”.

“Arlamow” tai didžiulis viešbutis, kompleksas, įsikūręs pačiuose Lenkijos pietryčiuose. Nuo Krokuvos važiavę geras tris valandas pagaliau išvydome ženklą, su užrašu “Arlamow 19km”. Jau seniai buvo tamsu, o keliukai vis labiau siaurėjo, vingiavo, ir jau pradėjome kilti į kalnus. Staiga, įvažiavome į tokį tirštą rūką, jog atrodė – plaukiame pienu. Būtų beprotiška nieko nematant važiuoti daugiau nei 30 km/h, todėl kiekvienas kelias į kalną atrodė baisiai ilgas ir nuobodus.

Taip nieko nematant pasiekėme kažkokį trijų namų miestelį. Keli gatvės žibintai, ir jų blausi, pro rūką vos prasiskverbianti šviesa kūrė mažų mažiausiai nejaukią aplinką. Palikus mistelį užnugary, ir toliau nuvinguriavus į tamsą, šturmanas konstatavo faktą – pasiklydome. Grįžome ir pasirinkome kitą, neva teisingą kelią, kuris už vieno kilometro pavirto į žvyrkelį, toliau į siaurą smėlio kelią, o juo nusileidus nuo kalno į pievą, kuri nutrūko ties upeliu. Tilto, žinoma nebuvo, tačiau per upelio vandenį lyg ir prasišvietė po apačia stūksantis betonas. Neturėjau jokio noro važiuoti atgal, todėl nutarėme išbandyti WRX STI keturių ratų sistemą ir perbristi upę. Tik “išlipus” kitame krante suskambo telefonas su sms “OMNITEL jus sveikina atvykus į Ukrainą”. Kiek sunerimau. Bet radus teisingą kelią, ir ženklą “Arlamow 15km” paaiškėjo, jog važinėjome ratais…

Viešbutis – tikrai įspūdingas. Atidarytas tik naujaisiais 2014 metais, 213 prabangiai įrengtų kambarių apgyvendino visą ralio karavaną. Komandos, žiūrovai, teisėjai – visi gyvena kartu. Eidamas koridorium gali sutikti vieną kitą sportininką su chalatu, keliaujantį į sauną ar ralio gerbėją prašantį parašo. Kadangi į viešbutį atvykome naktį rūke, ryte nekantravau pažvelgti pro langą ir pažiūrėt, kur gi čia mus likimas nubloškė. Dėja, nei pirmą, nei antrą, nei galų gale trečią rytą nieko neišvydau – balta. Tai panašu į kompiuterinį žaidimą, kurio puikus scenarijus, labai gražus “gameplay”, tačiau pritrūko biudžeto aplinkos grafikos dizainui, ir viešbutis pastatytas kažkur “niekur”. Net ir ralio metu, grįžtant iš ruožų, priartėjus apie “Arlamow” viską ir vėl apgaubdavo ta pati balta migla, nevalingai primindama Stephen King romaną “Rūkas”.

Testai, pasiruošimas ir driftas

Dabar filmuose madinga nenuosėkliai pasakoti istoriją, todėl ir aš peršoksiu šiek tiek atgal – į pasiruošimą varžyboms. Primasis “prisilietimas” prie automobilio – Kielce žiedinėje trasoje. Po žiemos ant asfalto buvo nemažai smėliuko, mažai sukibimo, todėl didelio malonumo vairuoti nebuvo. Atrodo – nesuprantu ką darau ne taip, nėra greičio. Tiesa, tuomet kilo idėjų kaip pakoreguoti diferencialo programą pritaikant ją slidžioms sąlygoms. Tai atnešė puikių rezultatų ralyje. Kielce praleidome dvi dienas, per kurias gerokai susidraugavau su komanda, padirbome, ir pasilinksminome. Išbandžiau “Maluch”, “Polonez” ir vakar baigtą konstruoti BMW drift automobilį, kurį vairuoti be galo smagu. Kai čiuoži skersas posūkyje ir atrodo jau viskas, apsisuksi, žinote ką tuomet darai? Pasuki vairą čiuožimo kryptimi ir tiesiog mėgaujiesi slydimu. Nuostabu, kokį didelį pasukamumo kampą turi šios mašinos.

Europos čempiono patarimai

Kita pasiruošimo testų sesija buvo jau tikrame ralio ruože. Netgi dviejuose ruožuose, kiekviename praleidome po vieną dieną. Į šiuos testus pavyko prisikviesti labai labai įdomų, šiltą žmogų, ir vieną geriausių lenktyninkų ant asfalto dangos – Luca Rossetti. Savo karjeroje jis turi tokių įspūdingų pasiekimų kaip trys Europos čempiono titulai (2008, 2010, 2011). Apie mūsų darbą, ir rezultatus galėsiu papasakoti kitame straipsnyje. Beje, turiu ir trumpą interviu su Luca ;).

Ralis

Grįžkime atgal į ralio savaitę. Kaip jau supratote (jei skaitėte praeitas pastraipas) raliui ruošiaus pakankamai intensyviai, todėl nusiteikimas priš startą buvo pakankamai “piktas”. Shakedown ruože turėjau pirmą momentą, kuris pažadino ir grąžino i graudžią realybę: tarp to, kaip norėčiau važiuoti, ir kaip reikės važiuoti ralyje yra labai didžiulis skirtumas. Pagrindinis dalykas – kintantis sukibimas. Skirtingos asfalto dangos ir purvu apnešti keliai paverčia kone kiekvieną posukį skirtingu. Jeigu bandysiu važiuoti ir spausti kiek tik galiu, bijau, kad neišsilaikysiu kelyje. Prisiminiau Vittorio Canevos žodžius man “you can be very fast, just stay on the road”. Luca Rossetti patvirtino tą patį. Per testus, pagrindiniai jo patarimai buvo koncentuoti ne į tai, kaip važiuoti greičiau, o kaip važiuoti saugiau. Taigi, tai ir tapo mano prioritetas – pasiekti finišą. Verta paminėti, kad tai tiesiogiai sutapo ir su komandos tikslu, kuri nekėlė man reikalavimo užimti kažkokią konkrečią vietą.

Pirmoji ralio diena

Pirmasis greičio ruožas daugelio patyrusių lenkų pilotų buvo įvardintas kaip pats sudėtingiausias visame čempionate, tokio jie dar nematę, ir kai kurie net nežino, kaip jam parašyt stenogramą. Dėja, ir aš tokio kelio dar nematęs, ir aš nežinau tiksliai kokia stenograma čia tiktų. Nepaisant to, stenograma jaučiausi visai patenkintas ir stengiausi nekreipti didelio dėmesio į pasikeitusį šturmano tarimą ir balso tembrą. Startavau antras, ir jau pirmo ruožo viduryje griovy radau Nr. 1 M. Rzeznik, kuris nei kiek nepaskatino važiuoti greičiau, o tik priminė, jog “pavojus tyko už kiekvieno kampo”.

Trečiame pirmo ruožo posūkyje vos nenulėkiau nuo kelio. Šiaip ne taip išvinguriavęs per tą purvo jūrą, šiek tiek išgąsdinęs šturmaną (nes jis matė, kad man ten jau prastai) išsikapsčiau gyvas, sveikas, ir pilnais purvo ratais. Gerai, kad vidutinis greitis ruože nedidelis, tačiau pasiekus didesnį nei 100 km/h greitį ratai ir vairas imdavo baisulingai baladotis, o visa mašina vibruodavo nuo didžiulio disbalanso ratuose. Šturmanas dantimis nekaleno, bet jau buvo arti to. Finišavus šturmanas pakomentavo, kad aš nematau, kur važiuoti. Taip ir buvo- pasirodo stiklas visiškai aptrauktas garais. Neturėjau kada apie tai susimąstyti, bet kaip parodė tolimesnė patirtis, matydamas kur važiuoji turi didesnį šanšą išlikti kelyje.

Finišavus šturmanas pakomentavo, kad aš nematau kur važiuoti. Taip ir buvo- pasirodo stiklas visiškai aptrauktas garais.

Į pirmąjį servisą atvykau be pusės bamperio. Labai apsidžiaugiau, kad Subaru neturi tepalinio radiatoriaus toje vietoje, kur Mitsubishi, nes tas radiatorius būtų likęs kažkokioje pakelėje. Tiesa, didelio kriminalo nebuvo: kelkraštyje žiemos laukė supiltos smėlio krūvelės. Kiek išslydęs plojausi į vieną iš tų krūvų, kuri pametė mus į orą, bet išgelbėjo nuo griovio. Taigi, pakanakamai pigiai atsipirkau.

Viename iš ruožų parodėme antrą laiką absoliučiai. Nežinau, ar kiti buvo išlėkę kažkur pasivažinėt, ar tiesiog žvyrinė sekcija ruože man patiko labiausiai :).

Vakare laukė greičio ruožai tamsoje, miestelyje, kurio pavadinimą galite pabandyti ištarti patys: “Przemyśl”. Savo pasirodymą čia vertinu puikiai, abu ruožai buvo tokie patys ir truko virš 7 min, abu kartus parodžiau vienodą laiką. Tai rodo gerą stabilų tempą.

Antroji ralio diena

Sąlygos antrą ralio nelabai kuo ir pagerėjo. Startavau šeštas, todėl purvo ant kelio buvo dar daugiau nei praeitą dieną. Tiesa, su tuo gerokai apsipratau (jei galima taip lietuviškai sakyti). Kai kuriuose ruožuose pradėjo ryškėti skirtumai tarp automobilių. Viename greitame etape nuo lyderių atsilikau 1.5 sek., o štai sekančiame mes abu su L. Habaj (Evo 9, R4) atsiliekame po 7-8 sek nuo Ford Fiestų R5, kurios tikrai greitos, lengvos ir vikrios. Sunkiausiame antros dienos ruože šiek tiek nepasisekė, pirmame kilometre baloje radau aštrų asfalto kraštą, kuris visiškai prapjovė padangą. Teko keisti ratą – apsisukome per 2.5 min. Mano nuomone, tai tikrai neblogas rezultatas! Dėja, vieną vietą bendroje rikiuotėje mums tai kainavo, ir iš garbingos 6-tosios pozicijos nusmukome į garbingą 7-ąją. Nepaisant to, rezultatu esame labai patenkinti. Sulaukiau daug sveikinimų iš kitų pilotų, komanda džiaugiasi, kad demonstravome gerą tempą ir parvežėme sveiką automobilį. Žinoma, dėkoju remėjams “Lemona Electronics” ir alijansui “Aibė”, kurie mane lydi ir šiais metais. Noriu paminėti, kad į ralį kartu buvo atvykęs ne tik WRC etapo Lietuvoje organizatorius Algis Poteliūnas, bet ir mano ištikimas draugas ir šturmanas Renatas Vaitkevičius, kurie savo akimis galėjo įvertinti naują komandą ir sudėtingus lenkiškus ralio kelius.

Ateinantis ralis – jau už mėnesio, balandžio 11-12 dienomis. Pažadu parašyti dar dažniau. Artimiausiu metu planuoju aptarti Mitsubishi is Subaru skirtumus, nes būtent tokių klausimų dabar susilaukiu dažniausiai :).

Foto: Marcin Kaliszka

[fbphotos id=10152218244399627]

      

2014/03/13 Old but Good